Senieji anktapiai

Lian su cigarete dantyse traukia prie artimiausio medžio kapinių kampe, nors lauke itin šalta, ji jaučiasi gerai, vėjas jos visai neveikia, o girgždantis sniegas per greitus jos žingsnius visai netrikdo. Jos gležnas kūnas, nusikamavęs nuo darbo, nuo išsekimo, tad net nespėjus prieiti medžio ji krenta prie jo į sniegą, atsiremia ir toliau traukia dūmą. Tik baigusi savo cigaretę ji apsidairė po kapinės, galbūt keista, bet čia Lian jaučiasi saugi, ir rami. Jai patinka tokios vietos, galbūt tiki, kad tėvų siela ją saugo pavojuje stipriau, ji jaučia jų šilumą.
Apsidairiusi Lian nieko įdomaus nemato, kapinės kaip visada tuščios, o apšalę balti medžiai blizga mėnulio šviesoje. Ausyse kūkauja pelėda, galbūt net gamtos garsai, tačiau šie visi farsai Lian varo vėžį, tad čiumpa savo grotuvą, įsideda ausines ir atsijungia nuo šio pasaulio.

Ir viskas buvo taip nuostabu kol ant gležnojo Lin kūnelio neužgriuvo 60 kilogramų kaulų maišas. Heechul irzliai suniurzgėjo ir nusivalė snieguotą veidą.
-Ko čia guli?-piktai rikteli.
Stenėdamas it mano prosenėlė jis atsikėlė ir nusivalė rūbus, tuomet nužiūrėjo ant žemės drybsančią merginą.

Lian pervėrė isteriška baimė, ji pašoko ir vos vos nesucypė, tačiau pamačiusi kažkokį vaikiną tik šyptelėjo, šiek tiek sukikeno iš savo poelgio, Lian nustebusi, kad šioje vietoje, naktį ji ne viena.
Net piktas vaikino šūktelėjimas jos kikenimo nesustabdė.
- Atleisk, - kiek kvailoka šypsena nedingsta, nors bando ją sutramdyti.
Galbūt žmogaus balsas prikėlė Lian iš savo pasaulio į tikrąjį, ji išsitraukė ausines, net pajuto nakties šaltį.
- Ką čia veiki, naktį, kapinėse, - Lian veidas kiek persikreipė, jai pasidarė smalsu, nieko dar nematė naktį, per tokį šaltį kapinėse, tad stovi apstulbusi.

O galbūt Lian ne žmogų , o demoną sutiko? Galbūt jai geriau vienai būtų buvę? Gal dabar ji turėtų labiau bijoti? Kad ir kaip ten bebūtų Chul tik nužiurėjo merginą savo tamsiosis, tarsi iš pačio pragaro akimis ir prunkštelėjo, mat pasiklydo ir gėdijosi prisipažinti.
-Svarbesnis klausimas...Ką TU čia veiki?

- YAH, - kiek pyktelėjusi sušunka, tačiau žaismingai, - aš pirma paklausiau.
Lian apžiūri vaikiną nuo kojų iki galvos, visai akivaizdžiai, dar niekada nematė nieko panašaus, tačiau stovi kaip stovėjusi, galbūt eitu į kitą vietą, bet neturi ką veikti, be to jaučiasi vieniša, galvoja gal naujų draugų susiras, o vaikinas dar ir simpatiškas, rankos kiek pradėjo šalti, tad iš nedidelės kuprinės ant savo pečių ji išsitraukia pūkines pirštines, tikisi, kad jos padės sušildyti savo pirštus.

-Aš stanistas.-šiurpiai mirkteli jai.
Žinoma jis nebuvo stanistas.Jis turbūt nė nežinojo kas tas satanistas.Jam pačiam šalo rankytės, tai jis ėmė ir atėmė pirštines.

Lian žiūri į vaikino rankas, kuriose jos kailinės pirštinės.
- Sataniste, tu mirt nori? - išsišiepia iki ausų, jai patiko vaikino akibrokštas. Vis dar stovi kiek apstulbusi, pažiūri tai į savo rankas, tai į vaikino. Galų gale žvilgsnis apsistoja ties jos pūkuotomis pirštinėmis pas vaikiną.
- Žinai, jos moteriškos, rausvos ir pūkuotos, meški. - kikena.

-Todėl jos tau ir netinka.Atrodai kaip vyras.-vypteli jai
Žinoma Lian jokiu būdu neatrodė kaip vyras, bet Heechul mėgo įžeidinėti žmones. Jis tiesiog gracingai užsimovė pirštines ir pasigrožėjo savo rnakomis. Tuomet įsispitrijo į šią moterį.

Lian vis dar stovi pusnį, apstulbusi. Vis vėpso į savo šiltas pirštines.
- Satanas, moteris, - vardina kiek susimasčius. - Gal šis keistas padaras turi vardą? - lyg klaustu savęs, lyg galvotų ar toks padaras egzistuoja.
Galų gale Lian neiškentusi šalčio, priėjo arčiau vaikino, ir čiupo pirštines.

Jis atėmė pirštines.
-Aš Heechul ir padarykim kompromisą - aš gaunu pirštine , o tu negauni nieko.
Vėl pasiemą pūkuotasias pirštines ir užsimaukšlina ant šalančių rankyčių.

- Kompromisą? - ji žiūri apstulbus. - Klausyk, čia vienintelės pirštinės kurias turiu. Gerai šildykis tas savo sumautas rankas, aš galiu ir pašalt. - Kiek pyktelėjusi sušaukia Lian, tačiau ji tik apsimeta.
Krenta atgal prie savo medžio, ir sėdi, išsitraukia dar vieną cigaretę ir sėdi, lyg šalia stovinčio Heechul nė nebūtu.

-Ew...Cigaretės šlykštu.
Ištraukia iš jos dantų cigaretę ir pastao ją ant kojų mat rūpinosi, kad panelė nenušaltų subinuko ir vėžiu neusirgtų. Matot koks jis geras?

Lian vėl apstulbusi, ranka bando pačiupti savo cigaretę atgal, bet tik nulydi ją žvilgsniu krentant ant sniego. Žiūri į vaikiną kaip į kokį trenktą.
- Tai jei jau atėmei cigaretę, pirštines ir bet kokį mano šilumos šaltinį, gal dar ir kur nusivesi kur šilta? - Lian mėgino pasakyti tai kiek šaltokai, tačiau pamačiusi jį su savo pūkuotomis pirštinėmis vėl nesutramdė šypsenos.

Jis atsiduso ir davė jai vieną pirštinę tarsi tai būtų didžiausia malonė.
-Prašau.-užrietė savo mažą nosikę.
Heechul atsiremė į apledėjusį medį ir pažiūrėjo į naktinį dangų, kuriame vaidenos NSO.

Merginos veidą nušvietė šypsena, čiupo pirštinę ir sugrūdo į ją abi rankas.
- Vistiek gausi gražint ir antrą. - susiraukia.
Ištraukusi vieną ranką iš pirštinės nusivalo užpakalį nuo sniego, kad neištirptu, ir šlapia nepalikti, tada taip pat šalia atsiremia į medį.
- Nemaniau, kad stanistai slankioja po kapines, jiems ten toliau - parodo pirštu, - patinka. Ten jų vieta. - kiek pakelia klausiamai antakį ir vėl nužvelgia vaikiną.

-Na iš tiesų tai aš atsistatydinęs zombis.-meiliai šypteli jis.
Žvilgteli jos rodoma kryptimi ir nusipurto. Ten atrodė šiurpu.

- Zombis? Pats ryja žmonių mėsą, o man nė cigaretės neleidžia rūkyti? - keistokai pažiūri į Chul.
Pasiremia koja į medį, bet kadangi lauke tamsu kaip šiknoj, koja kiek nuslysta, ir mergina drimba į pusnį. Visai nesuvaldo juoko ir pradeda tiesiog žvengti dėl savo kvailo poelgio, tačiau sniegas jai patiko. Čiupo su ranka, kuri buvo be pirštinės gniužulą sniego, ir metė į vaikiną.
- Čia už mano pirštinę. - Čiumpa antrą, ir vėl meta į vaikiną, - o čia už mano cigaretę, - paima trečia ir meta, - o čia.... - kiek pamąsto, - o čia šiaip sau, už tai, kad sėdėjai mano vietoje.

Jis visas tik nusipurtė ir pašoko.
-Tu gal iš proto išėjai?Kaip tu drįsti?-meta atgal į ją ir jie pradeda sniego karą.

- Bepročiams viskas galima. - Lian išsišiepia ir sviedžia gniūžtę tiesiai vaikinui į veidą, tikėdamasi, kad jis jo nepatrauks ir ji pataikys. Lian nelabai taikli, tad daugelis mestų sniego gniūžčių tiesiog praskrisdavo pro šalį, o juokas tikrai jai nepridėjo taiklumo.
Sėdi pusnį ir kikena kaip kvailė. Nors tiesą pasakius Lian ir yra kvailė.

Heechulis, kaip magnetas gniužtėms, buvo šlapias nuo sniego.Pats ne ką taiklesnis svaidė sniegą.Staiga kažkas sutraškėjo tarp antkapių ir jie sustingo.

Lian pasuko galvą į garso pusę, kiek pasilenkė, lyg ruošdama gintis, iš šalies atrodė kaip puma pasiruošusi pulti, tačiau visai netikėtai vėl pradėjo kikenti, matyt net pati nežinodama iš ko. Ant jos kūno tirpo sniegas, todėl Lian buvo pakankamai šlapia, nors šaltis visai dingo po "sniego karo".
Pasuko galvą į Chul.
- Girdėjai? - kiek kikendama ištaria.

Heechul bailiai palinksėjo.Jam aniptol nebuo juokinga mat urzgimas skambėjo baisiai šiurpiai.Atrodė , kad zombiai lindo iš po žemių.Taip turbūt ur buvo.
-Aišku girdėjau.-pasivalo savo snieguotą paltuką.

Lian užaugusi kaime, įlipti į gretimais esantį medį tyliai, ir nepastebėtai jai buvo vieni juokai.
Jau užsiropšusi ant šakos, ji vos vos tramdė savo kikenimą. Iš tiesų, jai tie garsai nelabai rūpėjo, jie jai buvo galbūt kiek pažįstami, tačiau dingti naktį vaikino akyse, kaip siaubo filme, jai pasirodė itin juokinga. Galvoje sukosi mintys, gal dar užrėkti "gelbėkit, mane puola".