Alėja

Tikriausiai pirmą kartą gyvenime ji jautėsi tuščia ir išsekus po visko, kas įvyko. Vėjyje besitaršantys plaukai kas kart užkrisdavo jai ant veido ir ranka beveik visada buvo pakelta, kad galėtų šiuos patraukt šalin. Nužvelgus ir akimirkai sustojus pilnoje medžių alėjoje, Sohee atsiduso. Lengvas atodūsis prasikošė pro merginos silpnai sukąstus dantis, o galvoje plūduriavo mintys, kurios niekaip negalėjo išgaruot. Lėtais žingsniais mindama sniego aplipdytą ir tamsoje žibantį sniegą, ji puikiai girdėjo kaip šis su kiekvienu jos užminimu girgždėdavo. Sunkus oras slėgė plaučius, o akys mirksėjo kiek dažniau nei įprastai dėl į veidą pustomų lengvučių snaigių. Kojos truputį šalo, mat prieš išeinant tinkamai nesugebėjo apsirengt - staigūs pasivaikščiojimai to neverti, nereikia jiems skirti per daug laiko, tiesiog neverta aukoti laiko. Rankos striukės kišenėse irgi jautė žiemos žvarbą ir bent jau ten - silpną vėjelį. Susivokus, kad trumpam buvo paskendus mintyse, ji staigiai pakėlė galvą. Visur buvo tuščia, tik vieniši žibintai švietė, leisdami jai aiškiai matyti kur eina ir kai kurių medžių šakas. Dar kartą apsidairius mergina lėtai ir labai atsipalaidavus judėjo tolyn į tamsoje išrėžtus šviesos ruožus.

Ir tarsi prieštaraudamas Sohee melanchonijai Heechul drąsiai žingsniavo alėja, kurios žiemos nuskurdinti medžiai liūdino, net pati didžiausią ciniką. Bet deja, Heechul buvo labiau demonas, nei žmogus, todėl nuogi medžiai jaudino jį tiek pat kiek nuogos jūrų kiaulytės.Ir melanchonija jo nepuolė, nes jis jau senai susitaikė su žmonių nesupratingumu ir savo paties siaubingumu. Jam terūpėjo jo tobulai sušukuoti plaukai ir kad jo baltų rankyčių neskriaustų žvarbus vėjas.

Sohee mintis ir sniege girgždančius žingsnius sutrikdė iš kitos pusės sklindantis ėjimo garsas. Jis buvo beveik toks pat kaip jos, tačiau pasireiškė beribė drąsa ir greitis. Tas žmogus ėjo greitai. Akimirkai ji sustojo ir bandė įsispoksoti į tolį, norėdama pamatyti kas tai ir atpažinti. Draugas? Pažįstamas? Artimasis? Nedavė sau ramybės ir neduos, kol nepamatys jo veido. Primerkus akis ilgai žiūrėjo, tačiau matė tik žmogaus siluetą. Atsidusus akimirkai nusivylė savo pastangomis ir akimirkai sustingo stovėti kaip stulpas.

Ir iš nakties tamsos, kaip koks Grafas Drakula išniro Heechul. Jis ne iš kart pastebėjo merginą , mat jo galva buvo užkimšta įvairiausio plauko nesąmonių.Pavyzdžiui jis svarstė pirkti raudonas ar mėlynas kelnes. Pats Sokratas būtų karste apsivertes(nors tokio turbūt neturėjo) sužinojęs, kad tokį apmąstymams tobulą vakarą kažkas galvoja apie kelnes.
Heechul pagaliau pastebėjo merginą atsitrenkęs į ją.
-Žiūrėk kur eini!

Sohee akimirkai paskendo savo mintyse ir pajautus kažkieno kūną, į kurį atsitrenkė jau pradėjus žingsniuot staiga sutrikus sustojo ir pakėlė akis į tą žmogų. Kietai sučiauptos lūpos, plačiai atmerktos akys ir aštrūs veido bruožai iš karto užkliuvo už jos akių. Juos aiškiai paaštrino krentantis ant veido šešėlis ir išsiplaikstę plaukai. Suklapsėjus akimis, kurios buvo jos vaikiškame veide linktelėjo galva.
- Atsiprašau, šiaip jau naktis ir nebūtina rėkt, - burbtelėjus tik atsiduso plaučius pripildydama vėsaus oro. ,,Kas per naglumas...'' pagalvojus tik nuleido žvilgsnį. Nemėgo kai ant jos buvo rėkiama, nes ji iš prigimties yra rami asmenybė.

Heechul piktai ją nužiūrėjo.
-Tai nereikia trankytis į žmones...Žinia tu man kaž-kur matyta.-nužiūri jos mielą vaikišką veiduką.

Sohee papurtė galvą ir nenuleido akių nuo vaikino.
- Aš atsiprašiau, šiaip jau... - kiek nusivylusiai ji atsiduso. ''Kodėl su vaikinais taip sunku.. visi jie vienodi, pasikėlę ir įžūlūs..'' permetė mintį per savo galvą ir pasisukiojo. Sniegas vis dar keistai girgždėjo, bet ne taip garsiai, kaip pirmai jai einant. Dabar juk stovėjo vienoje vietoje.
- Kad jau atsitrenkiau ir esu tau kažkur matyta... Lee Sohee, - gūžtelėjus pečiais ištiesė ranką į priekį. Kiekvieną akimirką vis versdavo kraują savo kūne judėti, nes buvo šalta. Greit jos mintys persismelkė į priešais ją stovinčios būtybės kraują. Jis kažkuo užkrėstas... rūkalai? Ne.. O gal?